Kaip atrodo karkasinio namo sienos „sumuštinis“ iš vidaus ir išorės

Karkasiniai namai šiandien yra vienas populiariausių pasirinkimų tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, nes jie statomi greitai, yra energiškai efektyvūs ir pasižymi geru kainos bei kokybės santykiu. Tačiau daugeliui žmonių vis dar kyla klausimų, kaip tiksliai atrodo karkasinio namo siena ir kokie sluoksniai sudaro vadinamąjį „sumuštinį“. Norint suprasti šių namų šiluminį efektyvumą, ilgaamžiškumą ir teisingą konstrukcijos logiką, svarbu žinoti, kokie elementai dedami tiek iš vidaus, tiek iš išorės ir kokią funkciją jie atlieka.

Kas yra karkasinės sienos „sumuštinis“?

Karkasinės sienos „sumuštinis“ – tai daugiasluoksnė konstrukcija, sudaryta taip, kad kiekvienas sluoksnis atliktų konkrečią funkciją: laikytų apkrovas, saugotų nuo drėgmės, šilumos nuostolių, vėjo ir triukšmo. Tokia konstrukcija vadinama „sumuštiniu“ todėl, kad sluoksniai dedami vienas po kito tiksliomis sekomis – panašiai kaip dedami ingredientai tarp dviejų duonos riekelių.

Karkasinio namo sienos esmė – medinis ar metalinis karkasas, tarp kurio dedama šilumos izoliacija. Likę sluoksniai skirti konstrukciją apsaugoti nuo aplinkos poveikio ir užtikrinti komfortą viduje. Svarbiausia, kad visi komponentai turi veikti kaip sistema: jei vienas sluoksnis įrengiamas netinkamai, gali atsirasti drėgmės, pelėsio ar šilumos tiltelių problemų.

Sienos sluoksniai iš vidaus: kaip atrodo vidinė konstrukcija?

Karkasinio namo siena iš vidaus visuomet pradedama nuo apdailos, kurią matome kasdien. Tačiau po ja slepiasi keli techniniai sluoksniai, atliekantys svarbias apsaugines ir konstrukcines funkcijas. Kiekvienas iš jų dalyvauja drėgmės kontrolėje, šilumos išlaikyme ir bendrame komforte.

Vidaus apdaila

Pirmasis matomas sluoksnis – sauso tinko (gipskartonio) arba medžio plokštės apdaila. Gipskartonis yra dažniausias pasirinkimas, nes jis lengvai montuojamas, suteikia lygų paviršių ir padeda reguliuoti patalpų mikroklimatą, absorbuodamas ir vėl išskirdamas drėgmę. Kai kur naudojamos OSB plokštės, jei reikia didesnio tvirtumo.

Garų izoliacija

Už apdailos visada montuojama garų izoliacinė plėvelė. Tai vienas svarbiausių karkasinės sienos sluoksnių. Ji neleidžia drėgmei iš vidaus patekti į šilumos izoliaciją. Jei garų izoliacija įrengiama nehermetiškai, izoliacijos sluoksnis gali sušlapti, sumažėja sienos šiluminė varža, atsiranda pelėsio rizika. Šiam sluoksniui būtina užtikrinti kokybišką sandarinimą – juostos, tarpinės, sujungimų klijavimas.

Karkasas ir šilumos izoliacija

Toliau eina pats karkasas – dažniausiai medinis (50×150 arba 50×200 mm profiliai), tarp kurių dedama pagrindinė šilumos izoliacija. Izoliacijai naudojama mineralinė arba akmens vata, kuri užpildo tarpą tarp karkaso briaunų. Šis sluoksnis yra atsakingas už šilumos išlaikymą ir garso izoliaciją. Svarbu, kad vata būtų sudėta tankiai, be tarpų ir ertmių.

Papildomos vidinės plokštės (nebūtinos, bet naudojamos)

Kai kur papildomai montuojama OSB plokštė karkaso vidinėje pusėje. Tai suteikia sienai standumo ir leidžia kabinti sunkesnius daiktus bet kurioje sienos vietoje.

Sienos sluoksniai iš išorės: apsauga nuo vėjo ir drėgmės

Karkasinio namo siena iš išorės turi atlikti dvi pagrindines funkcijas: apsaugoti konstrukciją nuo vėjo ir atmosferos poveikio bei užtikrinti, kad šilumos izoliacija išliktų sausa ir efektyvi. Todėl išorinių sluoksnių struktūra taip pat yra tiksliai apibrėžta, o jų tarpusavio suderinamumas – itin svarbus.

Vėjui atspari plokštė

Ant karkaso išorinės pusės dažniausiai montuojamos specialios vėjui atsparios plokštės (OSB, MDP ar difuzinės plokštės). Šis sluoksnis stabilizuoja konstrukciją ir neleidžia vėjui prasiskverbti į sienos vidų. Tinkamai įrengta vėjo izoliacija gerokai sumažina šilumos nuostolius, ypač esant žemai temperatūrai ir stipriam vėjui.

Difuzinė vėjo izoliacinė plėvelė

Ant plokštės dažnai montuojama difuzinė (vėjo izoliacinė) plėvelė, kuri apsaugo nuo lietaus, vėjo ir drėgmės, tačiau leidžia sienai „kvėpuoti“. Tai reiškia, kad garai gali išeiti į išorę, bet krituliai ar išorės drėgmė nepatenka į konstrukciją. Šis sluoksnis užtikrina, kad šilumos izoliacija išliktų sausa ir efektyviai atliktų savo funkciją.

Išorinis šilumos izoliacijos sluoksnis

Daugelyje modernių karkasinių namų dedamas papildomas šilumos izoliacijos sluoksnis iš išorės. Jis mažina šilumos tiltelių susidarymą ties karkasu ir ženkliai pagerina pastato energetinę klasę. Dažniausiai tam naudojama:
– akmens vata,
– polistireninis putplastis (rečiau, priklausomai nuo konstrukcijos),
– specialios fasado izoliacinės plokštės.

Šis sluoksnis padeda pasiekti A, A+ ar net A++ energetinę klasę.

Oro tarpas (ventiliuojamo fasado atveju)

Jei pasirinktas ventiliuojamas fasadas, tarp šilumos izoliacijos ir fasado apdailos įrengiamas oro tarpas. Jis leidžia drėgmei išgaruoti ir neleidžia susidaryti kondensatui. Tai vienas svarbiausių konstrukcijos „sveikatos“ elementų.

Šilumos ir garso izoliacija: kokie sluoksniai daro didžiausią darbą

Karkasinio namo šilumos ir garso efektyvumas priklauso nuo tinkamai parinktų ir kokybiškai įrengtų izoliacinių sluoksnių. Būtent izoliacija lemia, ar namas bus šiltas žiemą, vėsus vasarą ir ar viduje netrukdys išorės triukšmai. Šioje konstrukcijoje svarbiausia ne tik pati medžiaga, bet ir jos sandarumas bei sluoksnių suderinimas tarpusavyje.

Mineralinė arba akmens vata – pagrindinis šilumos izoliacijos sluoksnis

Tarp karkaso statramsčių dedama mineralinė arba akmens vata. Jos paskirtis – sulaikyti šilumą žiemą ir neįleisti karščio vasarą. Akmens vata pasižymi didesniu tankiu, todėl geriau izoliuoja garsą ir yra atsparesnė deformacijai. Mineralinė vata – lengvesnė, ekonomiškesnė, bet taip pat efektyvi, jei montuojama teisingai.

Svarbiausia, kad vata būtų įdėta be tarpų, nes bet kuri ertmė tampa šilumos tilteliu.

Išorinis izoliacinis sluoksnis – apsauga nuo šilumos tiltelių

Papildomas išorinis izoliacijos sluoksnis panaikina karkaso medienos „juostų“ įtaką ir pagerina visos sienos varžą. Tai itin reikalinga norint pasiekti A ar A+ klasę. Tuo pačiu šis sluoksnis pagerina akustinį komfortą, nes sumažina garso sklidimą per konstrukciją.

Vėjo izoliacinė plėvelė

Difuzinė vėjo izoliacinė plėvelė saugo šilumos izoliaciją nuo vėjo poveikio. Net ir nedidelis oro judėjimas per izoliacijos sluoksnį gali ženkliai sumažinti jos efektyvumą. Todėl gerai įtempta ir sandariai sujungta plėvelė yra būtina sienos „sumuštinio“ dalis.

Vidinė garo izoliacija

Nors ji tiesiogiai nedidina šilumos varžos, garo izoliacija apsaugo izoliaciją nuo drėgmės iš kambario oro. Per drėgmę praradusi vata praranda ir savo šilumines savybes, todėl šis sluoksnis yra vienas svarbiausių ilgalaikiam efektyvumui.

Dažniausios karkasinio „sumuštinio“ klaidos

Nors karkasiniai namai gali būti itin šilti ir ilgaamžiai, netinkamai įrengti sluoksniai gali sukelti rimtų problemų – nuo drėgmės iki pelėsio ar energijos nuostolių. Šių klaidų vengimas yra vienas svarbiausių žingsnių siekiant, kad karkasinis „sumuštinis“ veiktų taip, kaip numatyta konstrukcijos projekte.

Netinkamai įrengta garo izoliacija

Tai dažniausia ir pavojingiausia klaida. Jei garo izoliacija nehermetiška, drėgmė iš patalpos oro prasiskverbia į vatą. Šylant ir vėstant konstrukcijai, drėgmė kondensuojasi, vata praranda savo šilumines savybes, o ilgainiui gali atsirasti pelėsis. Net maža skylutė ar neklijuotas sujungimas gali sukelti didelių problemų.

Per plonas šilumos izoliacijos sluoksnis

Norint pasiekti A, A+ ar A++ klasę, izoliacijos sluoksnis turi būti pakankamo storio. Per plonas sluoksnis lemia šilumos nuostolius, aukštesnes šildymo sąskaitas ir nekomfortišką mikroklimatą. Todėl izoliacijos storis turi būti skaičiuojamas pagal energetinį projektą, o ne pagal vizualinį įspūdį.

Netinkamas sluoksnių sujungimas

Kiekvienas sluoksnis turi būti įrengtas nuosekliai ir pagal technologines rekomendacijas. Vėjo izoliacija turi būti sandari, difuzinė plėvelė – teisingai orientuota, o vata – sudėta be tarpų. Netinkamai įrengti sujungimai tampa „šalčio tiltais“, dėl kurių sienos gali rasoti arba atsirasti pelėsis.

Per mažas ar neteisingas ventiliuojamo fasado tarpas

Jei fasadas yra ventiliuojamas, oro tarpas yra būtinas. Per mažas tarpas neleidžia drėgmei pasišalinti, o per didelis gali sukelti skersvėjį ir sumažinti izoliacijos efektyvumą. Tinkamai parinktas ir įrengtas ventiliuojamas tarpas yra gyvybiškai svarbus „sumuštinio“ ilgaamžiškumui.

Karkasinės sienos privalumai ir trūkumai

Karkasinė siena, tinkamai įrengta kaip daugiasluoksnis „sumuštinis“, gali būti itin efektyvi, šilta ir ilgaamžė. Tačiau, kaip ir bet kuri statybinė technologija, ji turi tiek stipriųjų, tiek silpnųjų pusių. Suprasti šiuos aspektus svarbu priimant teisingus projektavimo ir statybos sprendimus.

Privalumai

Greita statyba. Karkasiniai namai statomi kelis kartus greičiau nei mūriniai – sienos gaminamos iš anksto (gamyboje), todėl montavimas vietoje užtrunka neilgai.
Energinis efektyvumas. Dėl storų šilumos izoliacijos sluoksnių karkasinės sienos lengvai pasiekia A, A+ ar net A++ klasę.
Lengva konstrukcija. Tokie namai nereikalauja masyvių pamatų, todėl galima sumažinti konstrukcijų kainą.
Gera garso izoliacija. Akmens vata, stora izoliacija ir daugiasluoksnė konstrukcija sumažina garso sklidimą.
Lankstumas projektavime. Lengva modifikuoti sienų struktūrą, praplėsti ar renovuoti pastatą.
Tvarumas. Medinė karkasinė konstrukcija yra draugiškesnė aplinkai, jei naudojamos sertifikuotos medžiagos.

Trūkumai

Reikalinga tiksliai laikytis technologijos. Mažiausia klaida (pvz., netvarkinga garo izoliacija) gali sukelti didelių problemų.
Jautrumas drėgmei. Jei konstrukcija buvo netinkamai apsaugota nuo drėgmės statybos metu, medis gali pradėti gesti, atsirasti pelėsis.
Gaisriniai aspektai. Medinis karkasas yra labiau degus nei mūras, todėl būtinos priešgaisrinės priemonės ir kokybiškos medžiagos.
Mažiau masyvumo pojūčio. Kai kuriems žmonėms karkasiniai namai atrodo ne tokie „tvirti“ kaip mūriniai, nors techniškai tai nėra tiesa.

Išvados ir specialistų rekomendacijos

Karkasinio namo sienos „sumuštinis“ yra sudėtinga, tačiau ypač efektyvi konstrukcija, kurios privalumas – aiškiai apibrėžti sluoksniai ir jų funkcijos. Tinkamai sukomplektuotos ir kokybiškai įrengtos sienos leidžia pasiekti aukštą energetinę klasę, sukurti komfortišką mikroklimatą ir užtikrinti pastato ilgaamžiškumą.

Statybos specialistai akcentuoja kelis pagrindinius dalykus:
– garo izoliacija turi būti įrengta visiškai sandariai, be jokių plyšių ar neklijuotų vietų;
– izoliacijos storis turi atitikti energetinį projektą, o ne „iš akies“ parinktas vertes;
– būtina užtikrinti gerą vėjo izoliaciją ir teisingą plėvelių orientaciją;
– ventiliuojamo fasado oro tarpas yra būtina apsauga nuo drėgmės;
– visi sluoksniai turi sudaryti vientisą sistemą – jų negalima maišyti atsitiktinai.

Kruopštus darbų atlikimas ir kokybiškos medžiagos lemia, ar karkasinis namas bus šiltas ir patikimas dešimtmečius. Net ir nedidelės klaidos sluoksnių įrengime gali turėti ilgalaikių pasekmių, todėl svarbu dirbti tik su patyrusiais specialistais arba atidžiai sekti technologines rekomendacijas.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)