Kalbant apie statybas Lietuvoje, vis dažniau girdime istorijas, kai pradinė sąmata atrodo logiška, o galutinė suma nustebina net viską kruopščiai planavusius.
Nenuostabu, nes per pastaruosius kelerius metus statybos sąnaudos ir ypač metalo gaminių kainos šoktelėjo dešimtimis procentų, todėl kiekvienas papildomas metras ar mazgas kainuoja kitaip nei vakar.
Tokioje aplinkoje net maža korekcija projekte, kuri anksčiau būtų buvusi beveik nepastebima, šiandien gali pavirsti šimtais ar tūkstančiais eurų.
Šiame straipsnyje žiūrėsime, kodėl taip nutinka, kaip tai jaučia rangovai ir užsakovai bei ką turėtų žinoti kiekvienas, planuojantis statybas ar rimtesnį remontą.
Neplanuota grandinė: ‘Nedideliai’ pakeitimai paverčia biudžetą klampiu
Praktikoje tai reiškia, kad viena papildoma rozetė retai būna tik viena smulkmena.
Elektrikui tenka perdėlioti kabelių trasas, koreguoti schemą, vėliau prie to prisitaiko tinkuotojai ir dažytojai, o pabaigoje viską dar kartą tikrina priėmimo specialistai.
Panašiai nutinka ir su langu, kuris „tik truputį“ didesnis ar perkeltas keliais centimetrais.
Keičiasi angokraščiai, montavimo mazgai, kartais reikia papildomų sutvirtinimų, daugiau apdailos medžiagų, o tai didina ir darbo, ir žaliavų sąnaudas.
Šioje grandinėje kiekvienas žingsnis remiasi ankstesniu, todėl smulki korekcija tarsi paleidžia sniego gniūžtę, kuri riedėdama tik auga.
Situaciją dar labiau paaštrina tai, kad medžiagos ir darbai brangsta beveik nuolat, tad net nedideliam pakeitimui gali tekti pirkti jau pabrangusias žaliavas ar derėtis dėl naujų įkainių.
Įdomu, kad panašų mąstymo modelį galima pamatyti ir sporto bendruomenėse, pavyzdžiui, ltbet.com diskusijose.
Ten žmonės smulkiai analizuoja, kaip menkiausi niuansai lemia galutinį rezultatą, ir statybose ši logika veikia labai panašiai.
Medžiagų kainos veda prie efekto sniego gniūžtės
Statybose ta pati logika matyti dar aiškiau, kai pažiūrim į medžiagų kainas ir jų judėjimą aukštyn.
Nedidelis pakeitimas projekte reiškia papildomus kvadratinius metrus, jungtis, tvirtinimus, o tai iškart paliečia metalo, betono, šiltinimo ar apdailos kainas.
Pastaraisiais metais metalo gaminiai Lietuvoje pabrango taip, kad net keli procentai pridėto ploto gali virskti keliais šimtais eurų.
Oficiali statistika apie Augančios statybų kainos rodo, jog statybos sąnaudos per vienus metus šoktelėjo beveik penktadaliu, o metalo gaminių kainos augo dar greičiau.
Todėl, kai brėžinyje pajudinama viena siena ar pridedama niša, rangovui neretai tenka perprojektuoti konstrukcijas, keisti armavimo schemas ir montavimo sprendimus.
Prie brangesnių medžiagų prisideda ir tai, kad tiekėjai dažniau koreguoja kainas, tad užsakymų laikas tampa kritinis.
Jei pakeitimai daromi ne iškart, o projekto viduryje, rangovas jau perka medžiagas už naują, aukštesnę kainą.
Taip vienas, atrodytų, nekaltas patikslinimas virsta sniego gniūžte, kuri riedėdama per visą projektą surenka vis daugiau papildomų išlaidų.
Psichologinis triukas: kodėl „nedidelis“ visada atrodo priimtinas
Tokioje situacijoje užsakovams labai lengva įtikėti, kad vienas papildomas sprendimas tikrai „nepridės daug“.
Galvoje skamba mintis kad bendras biudžetas toks didelis, jog dar viena rozetė ar pertvaros pastūmimas tiesiog „pasislėps“ bendroje sumoje.
Prie to prisideda ir emocija – namas ar butas statomas ilgai, tad natūralu norėti dar truputį patobulinti, kad būtų „idealiai“.
Šiame norų ir svajonių fone reali papildomos sąmatos eilutė lieka tarsi foninis triukšmas, kol pamatoma galutinė suma.
Psichologai tokį elgesį aiškina kaip polinkį vertinti pokytį, o ne visumą.
Žmogui atrodo, kad svarbu tik tai, kiek kainuoja konkretus pakeitimas, o ne tai, kiek tokių smulkių sprendimų jau susikaupė.
Statybų dalyviai prie šio žaidimo taip pat pripranta ir patys ima vartoti žodžius „nedidelis“, „čia tik truputį“, kad sumažintų įtampą pokalbiuose apie kainas.
Problema išryškėja tada, kai visos šios frazės susumuojamos į vieną galutinę sąmatą ir tampa pagrindu konfliktams tarp užsakovo ir rangovo.
Statybų mastas ir tempas Lietuvoje keičia rizikų supratimą
Prie šių asmeninių susitarimų prisideda ir bendra statybų rinkos dinamika, kuri nepalieka daug erdvės atsipalaiduoti.
Statybos Lietuvoje šiuo metu vyksta intensyviai, todėl smulkios klaidos ar vėlavimai kainuoja brangiau nei anksčiau.
Rinkos duomenys rodo, kad per vienus metus atliktų statybos darbų apimtys išaugo daugiau nei 15 procentų, o apie tai išsamiau rašoma straipsnyje Stiprus statybos darbų augimas.
Toks tempas reiškia, kad rangovai turi laviruoti tarp kelių projektų vienu metu, o bet koks „nedidelis pakeitimas“ viename objekte persikelia į tvarkaraštį ir kainas kituose.
Užsakovui tai atrodo kaip biudžeto korekcija vienu sakiniu, bet rangovui tai yra realus grafiko, darbo valandų ir tiekimo grandinės pasikeitimas.
Prie viso to prisideda ir per kelerius metus išaugusios sąnaudos, todėl nei rangovas, nei užsakovas nebegali remtis senais įkainiais ar nuojauta.
Šiandien net patyrę statybų valdytojai vis dažniau dirba su rizikų scenarijais ir keliomis biudžeto versijomis, o ne viena „galutine“ sąmata projekto pradžioje.
Tai keičia ir bendrą supratimą apie riziką – nebeklausima ar sąmata pasikeis, o tik kiek ir kuriame etape tai nutiks.
Išvengti begalinio augimo: pamokos ir naujos taisyklės
Todėl paskutinis svarbus žingsnis yra susikurti aiškias žaidimo taisykles dar prieš pasirašant sutartį. Visi galimi pakeitimai turi būti aptarti ir numatyti kuo anksčiau, o vėliau fiksuojami tik raštu, su aiškia kaina ir terminu.
Praktiškai tai reiškia bent kelias biudžeto versijas ir atskirai išskirtą rezervą nenumatytiems darbams. Kai medžiagų ir darbo kainos per metus gali šoktelėti dviženkliu skaičiumi, toks rezervas ne prabanga, o higiena.
Dar viena pamoka yra nuosekliai skaityti sąmatos pastabas ir klausimus kelti iš karto, o ne po mėnesio. Taip abi pusės išlieka sąžiningame dialoge ir mažėja rizika, kad projektas virs brangiu konfliktu.
