Pradėkime nuo to, kad išmanūs namai jau nebėra tik futuristinė vizija, o gana paprasta buitis daugelyje Lietuvos namų.
Termostatai, judesio jutikliai, kameros, apšvietimas ir kiemo vartai vis dažniau valdomi programėlėmis telefone ar balsu.
Pasauliniai skaičiai tai tik patvirtina, nes 2023 metais namuose veikė šimtai milijonų išmaniųjų įrenginių, o per kelis artimiausius metus jų skaičius turėtų beveik padvigubėti.
Logiška tikėtis, kad dalis šios bangos nuosekliai pasieks ir Lietuvos gyventojus, kurie renkasi patogesnę ir labiau valdomą buitinę aplinką.
Kartu tai kelia ir kitą klausimą, ar išmanūs namai realiai daro mūsų kasdienybę išmanesnę, ar mes tiesiog perkame daugiau technologijų, kurių galimybių iki galo neišnaudojame.
Daugelis prietaisų įsikuria namuose ir paliekami veikti taip, kaip juos suprogramavo gamintojas, net nebandant peržiūrėti nustatymų ar saugumo parinkčių.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo patogu, nes viskas veikia vos ištraukus iš dėžės, bet kartu kyla klausimas, kokią tikrą kainą už tai sumokame savo namų saugumo ir privatumo požiūriu.
Būtent šį paradoksą ir verta išnarplioti, jei norime suprasti, ką mums iš tikrųjų reiškia gyvenimas išmaniuose namuose.
Pirkti išmanų įrenginį – paprasta, tačiau nustatymai lieka už durų
Ne vienam pažįstama situacija, kai naujas prietaisas atvyksta į namus, o svarbiausias tikslas tampa kuo greičiau jį įjungti ir pamatyti, kad viskas veikia.
Tą akimirką mažiausiai norisi gilintis į nustatymų meniu, instrukcijas ar aplikacijų leidimus, nes atrodo, kad vėliau kažkada tuo tikrai dar bus laiko pasirūpinti.
Gamintojai šį mūsų norą puikiai supranta ir pritaiko įrenginius taip, kad jie veiktų iš karto, be papildomų klausimų.
Rezultatas paprastas prietaisą prijungiame prie elektros, pririšame prie namų Wi Fi ir čia sustojame, palikdami viską su gamykliniais nustatymais.
Ši praktika ypač išryškėja, kai išmaniųjų daiktų namuose daugėja ir jie tampa tiesiog buities fonu.
Vienas išmanus šildytuvas, papildomas termostatas, kameros sistema ar išmanus durų užraktas atrodo kaip nedidelė smulkmena, bet iš tikrųjų jie jungiasi į bendrą tinklą.
Skaičiai rodo, kad toks tinklas plečiasi labai greitai, nes pasaulyje 2023 metais veikė šimtai milijonų išmaniųjų namų įrenginių ir per kelis artimiausius metus šis skaičius dar labiau išaugs.
Kuo daugiau tokių prietaisų, tuo daugiau progų palikti viską taip, kaip buvo numatyta pagal nutylėjimą, ir tuo sunkiau atsirinkti, kuriais nustatymais verta pasirūpinti pirmiausia.
Įdomu tai, kad kitose srityse esame gerokai aktyvesni ir labiau linkę pasitikrinti, ką darome.
Pavyzdžiui, kai kas, domėdamasis konkrečiomis temomis ar siekdamas geriau suprasti pasirinkimus, ieško informacijos specializuotuose tinklalapiuose, tokiuose kaip lazybuguru.lt, ir lygina skirtingas sistemas ar strategijas.
Kai kalba pasisuka apie išmaniųjų namų nustatymus, dažnas toks pat smalsumas kažkur dingsta ir pereiname į pasyvaus vartotojo režimą.
Vietoj to, kad peržiūrėtume slaptažodžius, leidimus ar privatumo parinktis, pasikliaujame mintimi, jog gamintojas turbūt žino geriausiai, ir tikimės, kad taip bus pakankamai saugu.
Toks pasitikėjimas iš dalies suprantamas, nes technologijų aplinka sudėtinga, o perspėjimų apie galimas grėsmes aplink tiek daug, kad kyla noras tiesiog nekreipti dėmesio.
Be to, sąrankos procesai dažnai parašyti technine kalba, kuri iš anksto atbaido, ypač jei nesijaučiame labiau pažengę technologijų naudotojai.
Tačiau būtent čia ir slypi paradoksas turime vis daugiau išmanių sprendimų, bet vis mažiau sąmoningai valdome, kaip jie iš tikrųjų veikia mūsų namuose.
Kai įrenginiai paliekami veikti pagal nutylėjimą, mes ne tik prarandame dalį jų tikrojo potencialo, bet ir atiduodame dalį kontrolės kažkam kitam.
Ir nors apie realias saugumo bei privatumo pasekmes dar kalbėsime vėliau, jau dabar verta paklausti savęs, ar toks pasyvumas tikrai atitinka tai, ką vadiname išmaniu gyvenimu.
Pagal nutylėjimą – patogumas, slepiantis tikrąsias rizikas
Iš pirmo žvilgsnio tas pasyvumas atrodo visai nekaltas juk įrenginys įjungiamas į rozetę, prisijungia prie Wi Fi ir veikia be papildomų pastangų.
Gamintojai sąmoningai kuria tokį sklandų startą, kad vartotojas kuo mažiau liestųsi prie nustatymų ir kuo greičiau pajustų patogumą.
Tačiau kartu su šiuo patogumu į namus ateina ir bendri, standartiniai sprendimai kurie patogūs ne tik jums, bet ir programišiams.
Numatytieji slaptažodžiai, nekoreguojamos prieigos teisės ar bendra, anoniminė paskyra tampa atviromis durimis kiekvienam, kas žino, kur ieškoti.
Čia svarbu prisiminti, kad išmanus namas yra tinklas, o ne pavienis prietaisas.
Jei piktavalis per silpną vietą patenka į maršrutizatorių ar vieną kameros paskyrą, jis teoriškai gali pasiekti ir kitus prijungtus įrenginius.
Neretai net nesuvokiame, kiek daug jų yra jūsų telefone matomos tik kelios programėlės, o realiame tinkle jau gali būti dešimtys įrenginių.
Statistika rodo, kad 2023 metais pasaulyje veikė šimtai milijonų išmaniųjų namų įrenginių, o per kelerius metus šis skaičius turėtų kone padvigubėti.
Kuo daugiau tokių prietaisų, tuo labiau jie vilioja programišius nes užtenka rasti vieną pažeidžiamą grandį, kurią savininkas paliko veikti pagal nutylėjimą.
Ekspertai nuolat pabrėžia, kad namų vartotojai tampa vis aktualesniu kibernetinių atakų taikiniu, nes būtent namuose dažnai trūksta bazinių saugumo įpročių.
Būtent apie tai kalbama ir publikacijose, kuriose akcentuojama, kaip svarbu išmanius įrenginius saugoti taip pat rimtai kaip bet kurią kitą namų apsaugos sistemą, pavyzdžiui, tekste Išmaniems namams – išmani apsauga.
Čia atsiranda ir dar viena, tyliai besislepianti rizika įrenginiai dažnai ne tik nesaugomi, bet ir neatnaujinami, nes vartotojas bijo ką nors sugadinti.
Taip praleidžiami saugumo atnaujinimai, o prietaisai metų metus veikia su senomis spragomis, apie kurias nusikaltėliai jau seniai žino.
Toks balansas tarp patogumo ir rizikos dažnai pasislenka į pavojingą pusę, kol viskas veikia ir kol neatsitinka nieko akivaizdžiai blogo.
Problema ta, kad apie tikrąjį pažeidžiamumą dažniausiai sužinome per vėlai, kai duomenys jau nutekėjo, o išmanus namas staiga parodė, kiek daug valdžios buvome atidavę pagal nutylėjimą.
Nematoma duomenų tėkmė: kai patogumas kainuoja privatumą
Kol galvojame apie išmanius namus kaip apie fizinį saugumą ar įsilaužimus į tinklą, tyliai vyksta dar viena istorija apie mūsų duomenis.
Įrenginiai, palikti veikti pagal nutylėjimą, fone nuolat renka informaciją, kurią mes patys retai kada sąmoningai leidžiame rinkti.
Šildytuvo, lemputės ar kameros programėlė iš pirmo žvilgsnio atrodo nekalta, bet jai dažnai atiduodame daugiau nei tik valdymo pultą telefone.
Ji gali fiksuoti, kada esame namuose, kokius maršrutus renkamės, kokius įpročius turime, o iš šių gabalėlių lengva sudėlioti visą mūsų kasdienybės paveikslą.
Tyrimai rodo, kad maždaug kas dešimta išmaniųjų namų programėlė ne tik renka vartotojų duomenis, bet ir dalijasi jais su trečiosiomis šalimis.
Apie tai plačiau rašoma publikacijoje Vertinate namų privatumą, kur akcentuojama, kaip nepastebimai tokia praktika įsitvirtina buityje.
Nematomi duomenų mainai dažnai vyksta automatiškai, vos įsidiegus programėlę ir sutikus su ilgomis, iki galo neskaitomomis sąlygomis.
Vėliau mums belieka priimti tai kaip foninį triukšmą, nors iš tiesų tai yra nuoseklus sekimo mechanizmas, kuriam esame sutikę paklusti vienu paspaudimu.
Pridėkime prie to tarptautinius paslaugų teikėjus, debesų serverius ir analitikos įrankius, ir dalis mūsų namų gyvenimo išsisklaido po pasaulį.
Net jei šie duomenys naudojami reklamai ar statistikai, rizika atsiranda tada, kai jie sujungiami ir tampa labai konkrečia istorija apie konkretų žmogų.
Skaičiai apie šimtus milijonų išmaniųjų įrenginių visame pasaulyje reiškia ir augantį duomenų kiekį, kuriame paskęsta atskiro vartotojo balsas.
Tačiau vieno žmogaus saugumo spragos pakanka, kad nutektų visos jo šeimos buities detalės ir namų struktūra.
Čia ypač pavojingas jausmas, kad nieko blogo nevyksta, nes juk nematome jokių akivaizdžių pasekmių ekrane ar sąskaitose.
Pirma reali pasekmė dažnai paaiškėja tik tada, kai atsiranda netikėtas paskolos pasiūlymas, keisti prisijungimai ar staiga labai taikli reklama apie asmeniškus dalykus.
Natūraliai kyla klausimas, kas iš tiesų valdo šį procesą ir ar dar galime sakyti, kad pilnai kontroliuojame savo skaitmeninį gyvenimą.
Jei įrenginiai tyliai siunčia informaciją trečiosioms šalims, o mes net neprisimename, kada tam sutikome, kontrolė akivaizdžiai slysta iš mūsų rankų.
Kita vertus, pripažinę šią nematomą duomenų tėkmę, galime sąmoningiau atsirinkti, kokius leidimus duodame ir kokias programėles įsileidžiame į namus.
Tai nebe tik technologinis, bet ir asmeninis sprendimas, kiek privatumo esame pasirengę iškeisti į patogumą kiekvieną kartą, kai spaudžiame mygtuką leisti.
Pabaiga: atsakomybė – aišku ne gamintojui, o mums patiems
Jei jau suvokėm, kad dalis mūsų duomenų keliauja ten, kur net neplanavom, tuomet kitas žingsnis natūraliai tenka mums patiems. Gamintojai parduoda įrenginį, bet atsakomybę už tai, kaip jis veikia namuose, tyliai perduoda vartotojui.
Augantis išmaniųjų sprendimų skaičius reiškia, kad keičiasi ir baziniai skaitmeniniai įgūdžiai, kurių reikia saugiam gyvenimui namuose. Neužtenka sumokėti ir prijungti prietaiso, būtina bent minimaliai peržiūrėti nustatymus ir suprasti, ką jie realiai daro.
Pagal nutylėjimą palikti slaptažodžiai, atviros prieigos ar nereikalingi leidimai tampa silpnąja namų vieta. Tai tas pats, kas naujus durų užraktus palikti su universaliu raktu, kurio kopiją turi dar ir nepažįstami žmonės.
Kai pasaulyje jau skaičiuojami šimtai milijonų išmaniųjų įrenginių, o jų daugėja, bendras spaudimas namų tinklams tik auga. Kuo daugiau jungčių tarp įrenginių, tuo svarbiau, kad bent vienas prastai apsaugotas prietaisas netaptų durimis į visą sistemą.
Praktiškai tai reiškia kelis paprastus, bet nuoseklius žingsnius. Pasikeisti numatytus prisijungimo duomenis, riboti prieigą prie įrenginių ir atjungti nereikalingas funkcijas ar leidimus ten, kur jų iš tiesų neprireikia.
Vertinga skirti bent kartą per kelis mėnesius laiko trumpam „namų auditui“. Peržvelgti, kokie prietaisai prisijungę prie tinklo, ar jų programos atnaujintos ir ar nesuteikėme jiems daugiau teisių, nei norėjome.
Tai nėra darbas, kurį kažkas padarys už mus. Nei gamintojas, nei paslaugų tiekėjas neturi tokio suinteresuotumo saugoti mūsų namų intymumą, kaip mes patys.
Kuo ramiau jaučiamės savo erdvėje, tuo aiškiau matyti, kad išmanumas nėra vien technologijų kiekis aplink mus. Tai ir gebėjimas sąmoningai apsispręsti, kaip jos veikia, kokius duomenis renka ir kur šie keliauja.
Galų gale išmanus namas prasideda ne nuo programėlės ekrane, o nuo mūsų sprendimo nepalikti visko pagal nutylėjimą. Nuo pasirinkimo skirti kelias minutes nustatymams šiandien, kad rytoj nereikėtų svarstyti, kas ir kiek mato mūsų gyvenimo.
